Viešųjų pirkimų vertė prilygsta dešimtadaliui bendrojo šalies produkto arba daugiau kaip trečdaliui šalies nacionalinio biudžeto. 2011 m. 80 proc. visų šalyje vykdytų viešųjų pirkimų buvo supaprastinti pirkimai. Tai sudarė 33 proc. visų pirkimų vertės. Valstybės kontrolė atliko auditą, kurio metu vertino, ar supaprastintų viešųjų pirkimų procesas iš tiesų sudaro sąlygas pirkti efektyviai. „Dabartinėje viešųjų pirkimų sistemoje ypač daug dėmesio skiriama vykdomų viešųjų pirkimų procedūroms, o tai dažniausiai lemia nepakankamą dėmesį pačiam viešųjų pirkimų tikslui – lėšos panaudojamos ne pačiu racionaliausiu būdu, negaunama ekonominės naudos“, – įvertinusi audito rezultatus pažymėjo valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.
Viešųjų pirkimų įstatymas (Įstatymas) nuo jo įsigaliojimo 1997 m. iki 2012 m. vidurio buvo keičiamas 37 kartus – vidutiniškai kas pusmetį. Supaprastintus pirkimus reglamentuojantys Įstatymo straipsniai per 2009–2012 metus buvo keičiami 16 kartų. Įstatymas yra sudėtingas ir sunkiai suprantamas, o nuolatiniai jo pakeitimai apsunkina supaprastintų viešųjų pirkimų vykdymo procesą ir neleidžia nusistovėti nuosekliai viešųjų pirkimų praktikai. Daugėja viešųjų pirkimų procedūrų, ilgėja pirkimo procesas, atsiranda daugiau techninio darbo, o tam reikia papildomų žmogiškųjų išteklių ir laiko sąnaudų. Be to, dėl vis sudėtingėjančių procedūrų viešuosius pirkimus vykdantys darbuotojai priversti nuolat kelti kvalifikaciją, perkamos ekspertų paslaugos, nes trūksta reikiamos kompetencijos specialistų, todėl auga finansinės sąnaudos pirkimams vykdyti.
Siekdamos išvengti pažeidimų, perkančiosios organizacijos daugiausia dėmesio skiria pirkimo procedūroms, o ne galutiniam pirkimų tikslui. Lietuvoje 2009–2011 m. 97 proc. pirkimo atvejų buvo pasirinktas lengviausiai taikomas mažiausios kainos vertinimo kriterijus, nors mažiausią kainą pasiūlę tiekėjai dažnai nevykdo savo įsipareigojimų, o teikiama paslauga arba produktas būna nekokybiški. Todėl perkančiosios organizacijos patiria ir materialinių nuostolių, ir papildomų laiko sąnaudų. Kitose Europos Sąjungos šalyse gerokai dažniau – daugiau nei 60 proc. pirkimo atvejų – pasirenkamas ekonominio naudingumo vertinimo kriterijus. Lietuvoje ekonominio naudingumo vertinimo kriterijus taikomas tik 4 proc. pirkimų, nes šį kriterijų sudėtinga nustatyti, trūksta praktinių šio kriterijaus taikymo pavyzdžių.
Perkančiosios organizacijos, norėdamos keisti sutarties sąlygas, privalo gauti Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) leidimą. Tačiau VPT ne visada įvertina savo sprendimų pasekmes galutiniam pirkimų rezultatui. Įstatymo reikalavimų vykdymo priežiūra neturėtų būti formali ir smulkmeniška – kai vertinamas tik procedūrų laikymasis, bet neatsižvelgiama į pasiektą rezultatą. Analizuodamos ir vertindamos viešųjų pirkimų procesą, visos kontrolės sistemoje dalyvaujančios įstaigos turėtų vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais. Kontrolė turėtų būti proporcingai paskirstyta taip, kad užtikrintų racionalų lėšų panaudojimą, užkirstų kelią neteisėtiems veiksmams.
VPT ir teismai, vertindami viešuosius pirkimus, daugiausia nustato pagrindinių viešųjų pirkimų principų pažeidimus, tačiau nei Įstatyme, nei jį įgyvendinančiuose teisės aktuose šių principų sąvokos nebuvo apibrėžtos. Audito metu parengtas Įstatymo I-III skyrių komentaras, kuriame didelis dėmesys skiriamas viešųjų pirkimų principų aiškinimui ir jų taikymui praktikoje.
Siekiant mažinti perkančiųjų organizacijų administracinę ir finansinę naštą, plėsti ir stiprinti mokymų ir konsultacinę veiklą, Valstybės kontrolė pateikė rekomendacijas Ūkio ministerijai ir Viešųjų pirkimų tarnybai.
Kretingos.info
