Lapkričio 14 d. Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos Salantų bei Juodupėnų filialuose vyko kunigo, profesoriaus, vieno iš garsiausių lietuvių poetų Jono Mačiulio – Maironio 150 m. jubiliejaus paminėjimo popietės „Kas tas paslaptis suprastų?“. Renginio metu Maironio eiles, laiškų fragmentus, Sigito Gedos sonetus pristatė skaitovė – aktorė Virginija Kochanskytė.
Renginys sulaukė dalyvių gausos: bendras tikslas į vieną vietą subūrė gausią įvairaus amžiaus auditoriją. Popietes aktorė pradėjo Maironio biografijos pristatymu, jo kūrybos apžvalga. Tautos dainiaus kūrinių vertę aktorė pabrėžė perskaitydama fragmentą iš poeto Sigito Gedos „Tripticho apie Maironį“: Jie yra mūsų alfa ir omega, iš jų galime burti sau ir kitiems, juos galime senu daugelio tautų papročiu dėti po galva sergančiam žmogui ir dovanoti jaunavedžiams, siųsti į tolimas šalis nublokštiems žmonėms, trokštantiems atgaut savo vertę ir žemę po kojom. Jie veidrodiškai mus apgaubę, juose – mintys apie praeitį, idėjos ir įspėjimai dėl ateities. Greta jų, ypač greta Maironio, kiekvienas galime pasimatuoti savo moralinį ūgį“. V. Kochanskytė išreiškė nusivylimą, kad, minint Maironio jubiliejų, nebuvo išleisti jo „Raštai“.
Aktorė auditorijai sukėlė intrigą kalbėdama apie mitais apipintą Maironio dvasininko kelio pasirinkimą. Iki šiol nėra aišku, kas ištiktųjų įtakojo jo sprendimą – tėvų įtaka ar nuo ankstyvos vaikystės jaustas pašaukimas.
Vieni šaltiniai teigia, kad tėvai Maironį vertė pasirinkti dvasininko kelią tam, kad išpirktų savo moralinę kaltę. Tuo verčia abejoti jo grynai pozityvus santykis su šeima. Galbūt būtent dėl šeimos narius siejančio ryšio, papročių, gyvenimo būdo artimųjų poveikis augančiam žmogui galėjo būti labai stiprus ir įtakoti gyvenimo kelio pasirinkimą.
Kituose šaltiniuose pasakojama, kad per Sutvirtinimo sakramento šventę pas Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių svečiavosi būrys vaikų, atvykusių iš toliau. Vienas berniukas pribėgo prie vyskupo ir atsisėdo jam ant kelių. Teigiama, kad tas berniukas ir buvo Mačiulių Jonukas.
Nėra išlikę laiškų, kuriais remiantis būtų galima patvirtinti arba paneigti šias prielaidas. Nors poetas mėgo rašyti laiškus ir šimtus jų yra parašęs bičiuliams bei giminėms, yra išlikę jų tik kelios dešimtys. Anot V. Kochanskytės, yra šaltinių, kuriuose pateikta pamąstymų, kad poeto laiškus galėjo sunaikinti drauge su juo gyvenusi sesuo Marcelė, kadangi tikrajame Tautos dainiaus gyvenime netrūko triukšmingų susibūrimų. Jo namuose lankydavosi menininkai, dvasininkai, studentai, giminaičiai, bičiuliai, kurių gretose netrūko moterų, kas galėjo įskiepyti žmonėse abejonių dėl jo, kaip dvasininko, dorovės.
Kalbėdama apie Maironio kūrybą, skaitovė priminė, kad religinės tematikos eilėraščių jo kūryboje nėra daug. Populiaria tapo jo „Marijos giesmė“. Didžiausias vidinis dramatizmas jaučiamas poeto meilės lyrikoje, kur daug ilgesio, išsiskyrimo skausmo. Daugiausia jis rašė apie meilę tėvynei, gamtai, moteriai. Kūryboje jaučiamas moters idealizavimas, poetizavimas.
Anot V. Kochanskytės, Maironis jautėsi neįvertintas poetas. Pasak skaitovės, galbūt apie tą nusivylimą ir byloja jo eilėraščio posmai „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,/Ir niekas manęs neminės!/Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,/O kas jų bent vardą atspės?“.
Maironio jubiliejaus paminėjimo vakarą skaitovė užbaigė perskaitydama poeto Sigito Gedos sonetų ciklą „Maironio mirtis“. „Paskutinysis iš titanų“ – taip Maironį apibūdino poetas Sigitas Geda. Džiugu, kad šiandien jis tebėra brangus ir artimas tiek jaunimui, tiek vyresnio amžiaus žmonėms.
Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos informacija
Kretingos.info
