14.7 C
Kaunas
Ketvirtadienis, kovo 28

Vasara ta pati, galimybės – skirtingos

Ar jau skaitėte?

images 1Vasaros pradžia vieniems asocijuojasi su poilsiu, kitiems – su galimybe padirbėti ir palengvinti savo finansinę situaciją. Ne visi gali išvykti į užsienį, tad laimę nusikalti bando Lietuvoje. Didmiesčių ir kurortinių vietovių sezoniniams darbuotojams žadamas patrauklus atlyginimas. O štai provincijoje net patiems darbščiausiems tenka gerokai pavargti, kad galėtų įsidarbinti ir užsidirbti.

- Reklama -

Daugėja pasiūlymų

Pastaraisiais metais padaugėjo laisvų terminuoto darbo vietų. Lietuvos darbo biržos duomenimis, pernai gegužės–liepos mėn. įregistruota 17,5 tūkst. laisvų darbo vietų. Šiek tiek daugiau 2010 m. – 19,3, o štai 2009 m. tuo pačiu laikotarpiu jų būta perpus mažiau – 8,5 tūkst.

Kaip ir kasmet, daugiausia sezoninių darbų siūloma pajūrio regionuose: Klaipėdoje, Palangoje, Kretingoje. Dažniausiai ieškoma paslaugų sektoriaus darbuotojų: virėjų, kambarinių, padavėjų, indų plovėjų. O štai turistų antplūdžio nepajuntantiems provincijų gyventojams net karščiausia vasara darbų įvairovės neatneša.

Utenos teritorinės darbo biržos direktoriaus Egidijaus Puodžiuko teigimu, jų mieste dažniausiai darbuotojų prireikia viešiesiems, aplinkos, miškų tvarkymo darbams. Ir statybų sektoriuje padaugėja darbo vietų tiek kvalifikuotiems, tiek nekvalifikuotiems darbininkams. Kadangi sunkių fizinių darbų paprastai būna daugiau, dažniausiai įdarbinami vyrai.

- Reklama -

Panaši situacija ir kituose Lietuvos regionuose. Alytaus teritorinės darbo biržos Alytaus skyriaus vedėja Rima Kisielienė pastebi, jog Dzūkijos sostinėje sezoninių darbų pasiūlymų padaugėja birželio viduryje bei ankstyvą rudenį. Ieškantiesiems darbo vedėja pataria ne tik kreiptis į darbo biržą, bet ir savarankiškai ieškoti per skelbimus.

- Reklama -

 

Vergiškas darbas

Rūta Dovidaitė, užaugusi Varėnoje ir šiuo metu Vilniaus universitete studijuojanti ekonomiką, būdama vyresniųjų klasių moksleivė vartė vietinių laikraščių skelbimus bei kreipėsi į darbo biržą norėdama padirbėti vasarą. Užpildžius anketą, darbuotojos leido suprasti, kad vilties nedaug. Nenuleidusi rankų mergina tęsė paieškas ir galiausiai rado darbo pas ūkininkus.

„Buvau girdėjusi, kad tie ūkininkai išnaudoja darbininkus. Pamaniau, kad tai tik baltarankių ir tinginių kalbos“, – prisimena Rūta. Sunkaus darbo nebijanti mergina į naująją darbovietę susiruošė kartu su drauge. Bandomąją dieną oras įšilo iki trisdešimties laipsnių. Kepinant saulei merginos visą dieną ravėjo daržus, popiet vartė šieną, o vakarop kartu su vyrais turėjo iškelti iš traktoriaus šiaudų spudulus, sveriančius maždaug po 20 kg, ir sunešti juos į daržinę.

Taip pat skaitykite:  Vaikų paėmimo istorija, kuria sunku patikėti

„Už visą darbo dieną man sumokėjo 15 litų. Į užmokestį buvo įskaičiuoti pietūs – lėkštė sriubos. Mano draugei sumokėjo tik 10 litų ir išvadino tingine, nes ji dėl silpnesnės sveikatos nepajėgė kilnoti šiaudų. Tai buvo vienintelė mūsų darbo diena. Buvo skaudu, bet būtent tai mane labiausiai paskatino gerai mokytis ir studijuoti, kad daugiau niekada gyvenime nebetektų patirti tokio išnaudojimo“, – prisimena R. Dovidaitė.

Ne visi ūkininkai siekia išnaudoti. Tačiau pas sąžiningus, Rūtos teigimu, pakliūti nelengva, nes gera vieta ilgai tuščia nebūna. Jeigu šiandien reikėtų ieškoti panašaus darbo,ji pirmiausia atidžiau paanalizuotų skelbimus, pavyzdžiui, kaip dažnai ūkininkas ieško darbuotojų. Dažni skelbimai gali būti labai rimtas ženklas, jog kažkas ne taip.

Nukonkuravo akcijos

Pirmąsias savarankiškumo pamokas prisimena ir Vilniaus universitete socialinį darbą studijuojanti Inga Petrauskaitė. Augdama Telšiuose ji keletą vasarų pardavinėjo ledus.

„Mokėdavo po dešimt centų už parduotą ledų porciją. Man pačiai reikėjo išsipirkti verslo liudijimą, susimokėti už vietą, tad likdavo ne kažin kas“, – prisimena Inga. Saulėtomis dienomis pavykdavo uždirbti vidutiniškai 15 litų. Lietingų ar apsiniaukusių dienų vakarais, būdavo, grįžta namo ir su vos 3 litų uždarbiu. Vieną vasarą padirbusi verslininkui, kitą nusprendė dirbti pati sau: išsiėmė verslo liudijimą, išsinuomojo vežimėlį, išsipirko vietą, iš tiekėjo užsisakė ledus.

„Mano nelaimei, pasitaikė labai lietinga vasara. Negana to, prekybos centrai rengė ledams akcijas, tad jie kainavo perpus pigiau nei manieji ir netgi pigiau, nei aš įsigydavau iš tiekėjo. Iš manęs žmonės pirko iš gailesčio“, – dabar jau su šypsena pasakoja Inga.

„Prieš penkerius metus mano kaimynas važiuodavo dirbti į mišką pagalbiniu darbuotoju. Nesvarbu, ar lyja, ar dvidešimt šalčio, ar trisdešimt šilumos. Man buvo skaudu žiūrėti, kaip tikrai geras, sąžiningas žmogus už sunkų fizinį darbą per dieną gaudavo vos 20 Lt. Jeigu sumokėdavo 25–30, būdavo laimingiausias pasaulyje žmogus. Tačiau juk į darbą pietus veždavosi pats, o, kas blogiausia, darbas buvo nelegalus“, – apgailestauja I. Petrauskaitė.

Taip pat skaitykite:  Rokiškio veidas gražės ir 2017 metais

Pelnu nekvepia

Nors Ingos kaimyno istorija penkerių metų senumo, panašu, kad šiandien situacija nedaug tepasikeitė. Pasiteiravus įmonių, įvairiuose Lietuvos regionuose ieškančių pagalbinių darbininkų dirbti miške, kiek įmanoma gauti už darbo dieną, visur atsakymas skambėjo panašiai: priklauso nuo padaryto darbo. Atskaičius mokesčius, vyrams galima uždirbti 20–30 Lt „į rankas“. Reikėtų nugenėti nupjautus rąstus, juos sudėti į krūvą arba sukrauti į mašiną. Moterims, kadangi fiziškai gali padaryti mažiau, į rankas realu gauti 10–15 Lt už darbo dieną. Darbininkus į mišką nuveža ir parveža patys darbdaviai, o pietumis, deja, reikia pasirūpinti patiems.

Didžiuliu pelnu nekvepia ir kitose srityse. Norintiesiems legaliai dirbti pas ūkininkus vidutiniškai žadama mokėti 1 000 Lt per mėnesį. Suteikiama gyvenamoji vieta bei maitinimas. Deja, tokių skelbimų – vos vienas kitas.

Retesni provincijoje ir sezoniniai pardavėjų darbai. Štai Marijampolėje skelbiama, kad ieškoma pardavėjos pusei etato. Dirbti tektų nuo 6 ryto iki 15 val., taigi iš viso – 9 valandas. Atlyginimas – tam tikras procentas nuo suprekiautos sumos. Būsimos darbdavės teigimu, labai pasistengus galima uždirbti ir 20, ir 30 Lt per dieną.

Vartant skelbimus akivaizdu, kad kur kas labiau apsimokėtų dirbti vienadienius darbus. Pavyzdžiui, Rokiškio rajone darbininkui, galinčiam sodyboje kartą arba du per mėnesį nupjauti 50 a žolės, sodybos šeimininkai sutinka mokėti 10 Lt už valandą. Tiesa, tokių darbų provincijose skaičiuojama vienetais.

 Kad studijuotų, rinko uogas

R. Dovidaitė savo moksleiviškų vasarų darbo paieškose turi ir daugiau patirties. „Mano tėtis tuo metu gavo labai mažą atlyginimą, mama buvo bedarbė, o šeimoje augo dar trys vaikai. Reikėjo pinigų ne tik rugsėjo pirmajai ir naujiems mokslo metams, bet ir būsimoms studijoms. Žinojau labai gerai: jeigu neužsidirbsiu, studijuoti negalėsiu“, – prisimena Rūta.

Po ilgų ieškojimų atkakli mergina nusprendė rinkti mėlynes, avietes ir pardavinėti turguje. Kasdien keldavosi penktą–šeštą valandą, dviračiu, retkarčiais autobusu, aštuonis kilometrus važiuodavo iki miško ir stengdavosi iki popietės pririnkti kuo daugiau uogų. Į pavakarę skubėdavo į turgų jas parduoti.

Taip pat skaitykite:  TV kanalas „Fox Crime" nuo šiol vadinsis „Fox"

„Buvo sunku, bet bent jau nesijaučiau išnaudojama ir negadinau savo sveikatos. Didelių turtų iš uogų nesusikroviau, bet drabužiams, susimokėti už stojimo į universitetą doku­-­mentus pakako“, – nusišypso susigraudinusi Rūta ir priduria, jog jeigu panaši situacija būtų šiandien, ji greičiausiai vyktų dirbti į užsienį.

Darbo diena – mėlyniaujant

Senosios Įpilties kaime (Kretingos r.) gyvenanti Ona Raišutienė mėlynes renka nuo trejų ir taip jau beveik keturiasdešimt metų.

„Mama vis vesdavosi į mišką, o ūgtelėjusi kartu su seserimis taip užsidirbdavau mokyklai. Nors pinigėlių turėjome, mama mokė, kad jie turi būti uždirbami“, – pasakoja O. Raišutienė. Visą gyvenimą prisidurdavusi iš uogų rinkimo, prieš keletą metų, būdama beveik penkiasdešimties, Ona išbandė ir darbą užsienyje.

„Danijoje visą mėnesį skyniau braškes. Skaudėjo kojos ir keliai, bet buvo verta. Pavargome, bet uždirbome“, – teigia O. Raišutienė. Pasak jos, atskaičiavus pragyvenimo ir kelionės išlaidas vis dėlto mėnesį skinti braškes užsienyje apsimokėjo labiau, nei visą vasarą rinkti mėlynes Lietuvoje. „Tačiau juk ne visi gali išvažiuoti. Reikia turėti pažinčių, žinoti, kur vykti, o ne aklai rizikuoti“, – pataria uogautoja ir tikina, kad darbo neturinčioms moterims finansiškai atsigauti galima ir iš mėlynių.

Vos tik joms pasirodžius, Ona jų rinkti išeina visai darbo dienai – 8–9 valandoms. Jeigu uogų nemažai, galima pririnkti ir dešimt litrų. Pardavimo kaina priklauso nuo metų. Pirmosios ir paskutiniosios pačios brangiausios. O piko metu galima gauti 8–12 litų už litrą.

Dvejojantiems, rinkti ar nerinkti uogas, moksleiviams O. Raišutienė pataria: „Pirkėjai itin perka uogas ir grybus iš turguje pardavinėjančių vaikų. Dar paklausia, ar patys rinko. Vieni nori jiems padėti, kiti – įsigyti kokybiškų lietuviškų uogų, o ne dideliais kiekiais atvežtų iš užsienio.“


Seimininke


Kretingos.info

- Advertisement -
spot_img